Į pradžią Svetainės žemelapis El.paštas
Spausdinti
Šeštadienis, 17 lapkričio 2018
Paieška
 
Į pradžią TAURAGĖS
KULTŪROS
CENTRAS

Renginiai rajone
  
Parodos
  
Kultūros centro padaliniai

 

 
 

 

 
 
 

 

 


 
„JŪRA“ GRĮŽO IŠ KONCERTINĖS KELIONĖS
 
Per 8 paras sukorusi 5635 kilometrus autobusu per Lenkiją, Čekiją, Austriją ir Italiją, Tauragės „Jūra“ ( yra toks vienas seniausių Lietuvoje dainų ir šokių ansamblis, veikiantis jau 61-us metus Tauragės kultūros centre) ketvirtadienį 4 val. ryto grįžo į savo gimtąjį miestelį. Žinoma, po Romos, Florencijos, Veronos, Venecijos, Sienos didybės ir tūkstantmetinės istorijos, Tauragės miestelis atrodo ne taip didingai, tačiau grįžo čia visi jo pasiilgę ir dar labiau supratę tėviškės trauką.  

49 žmonės iš Tauragės ir nepakartojama žurnalistė prie Šventojo Sosto, Italų ir lietuvių kultūros centro prezidentė Laima Pangonytė, lydėjusi visą kelionę ir savo intelektu, meile Italijai, paprastumu, humoru, sužavėjusi tauragiškius, atliko didelį žygį: nešė dalelę Lietuvos kultūros į pasaulį. Drįstu teigti, kad Šventojo Petro aikštėje per velykines mišias, kurias laikė Šventasis Tėvas, nebuvo tokio kito ryškaus ir savo tautiniu kostiumu išsiskiriančio būrio žmonių. Šimtai žmonių iš viso pasaulio klausinėjo, kas mes, iš kur. Ir nė vienas iš mūsų išdidžiai sakėme – ir jauniausia ansamblio dalyvė vienuolikmetė Elenytė ir 60 metų ansamblyje dainuojantis Vytautas Laurinaitis, ir visi 16 moksleivių, šokėjų, aukštai nešusių vėliavą Vatikano širdy – Šventojo Petro aikštėje: MES IŠ LIETUVOS.

Kelionė prasidėjo smagiai: visi suprato, kad laukia dideli nuotykiai, dideli išbandymai. Nepatingėjo ir atėjo išlydėti 5:30 val. ryto Tarybos narys Pranas Petrošius, dar lauknešėlį skanėstų įdėjo kelionėn. Tai gerai nuteikė visus. Šokėjai džiaugėsi naujais marškinėliais su gražiais užrašais, Lietuvos simbolika ant jų. Juos įsigyti padėjo LR Seimo narė Aušrinė Norkienė. Ilgas pirmasis etapas pavyko sklandžiai: su papasakojimais apie Lenkjos istoriją, anekdotais, dainomis, parodėm nebuvusiems, kur yra Belchatovas, nes pravažiavom šalia, o su šiuo miestu yra pasirašyta bendradarbiavimo sutartis, čia koncertavusi yra „Jūra“, bandonininkų ansamblis „Velnio tuzinas“. Nakvynė Brno, pusryčiai- viskas sklandžiai – lyg sviestu patepta. Jautėsi didelė ansamblio meno vadovo ir kultūros centro direktoriaus Virginijaus Bartušio tokių kelionių organizavimo patirtis ir didžiulė Laimos Pangonytės praktika.
 
Vėliau Austrija. O čia jau frühling, primavera, pavasaris. Centriniame Vienos parke iš proto eina alyvos, tulpės lenktyniauja, kuri gražesnė, žydi begalė kitų krūmų ir gėlių. O tarp jų Johanas Štrausas, valsų, polkų, mazurkų, operų, operečių karalius. Nusifotografavome ir, pasakojimų apie aristokratiškąją Vieną lydimi, važiavome tolyn. Artėjo Alpės, tuneliai: vaizdai, dėl kurių aikčiojo ne vienas ansamblietis. 

Italija sutiko šiltu oru ir Velykų dvasia. Matyt, velykinių atostogų metas: žmonių minios iš viso pasaulio, bet mes aplankėme nuostabiąją Florenciją ir Uficių galeriją – vieną seniausių ir garsiausių pasaulio meno muziejų. Galerijos kolekcijoje matėme vienus žymiausių paveikslų meno istorijoje – S. Botičelio „Veneros gimimą“, Leonardo da Vinčio „Geroji naujiena“. Daugybę kitų pasaulio šedevrų. Sienos mieste pabuvojome nuostabioje Vėduoklės aikštėje, na, o apie Kaprį (tikrą rojų žemėje) ką nors pasakoti, neužtektų kuklių mano gabumų. Žadą kaip užėmė Kapris, taip jo ir neatgaunu iki šiol. Kilome autobusiukais ties bedugnės kraštu į Anakaprį. Su Vaidu Valinčiumi aplankėme mano išsvajotą Akselio Miuntės vilą – muziejų. Vaidui, atrodo, patiko ir sakė būtinai perskaitys šio iškilaus švedo „Knygą apie San Mikelę“. Kiti žavėjosi viskuo, nes viskas ir žavėjo. O kokios gėlės, kokia jūra, įlankos, uolos, sodai, pastatai. Ne veltui čia ne tik Akselis Miuntė 56 metus praleido, bet čia vilas turėjo magnatas Krupas, Himleris, gyveno žinomas rusų rašytojas Maksimas Gorkis (Stalino nužudytas). Čia tebestovi Lenino biustas. Tiesa, priėjimas prie jo kiek apribotas – varteliai užrakinti. Nenugriovė italai.

Virginijus nupirko 80 kiaušinių ir Didįjį Penktadienį, pas Džiovanį sodyboje, kur nakvojome porą naktų (netoli Romos), marginome kiaušinius. Italai nebeturi tos tradicijos, jie gamina didžiulius šokoladinius kiaušinius, tad ir pačiam Džiovaniui, pas kurį lietuviai dažnai apsistoja ir Lietuvos trispalvė dažnai plaikstosi kieme ant jo vilos stogo kraigo, buvo įdomu. O koks noras visų lietuvaičių buvo margučius marginti - tiesiog begalinis: visi su tokiu azartu ir užsidegimu klijavo aplikacijas ir kitaip rodė savo meną, kad, atrodė, svarbesnio darbo pasaulyje už kiaušinių marginimą nėra. Tokiomis akimirkomis ir pajunti tradicijų reikšmę žmogui, ir supranti savo šaknis, savo egzistencijos prasmę. Tada dar supranti, kad reikia jaunimui pamatyti pasaulį, kad suprastum, ko pats esi vertas.

Didįjį šeštadienį Romoje mano mobilusis telefonas parodė, kad suvaikščiojau 18000 žingsnių. Apžiūrėjom Vatikaną, Šv. Petro baziliką, pakilome į Koliziejų, metėme monetas į gražiausiu pasaulyje laikomu Trevi fontaną, buvome prie Ispanijos laiptų, apstulbino Panteonas, pirkome rožančius (lietuviškiau - rožinius) lauktuvėms, aplankėme Navonos aikštę, kitas turistines vietas. Ir visur tūkstančiai žmonių, oras nuostabus, kojos sutinusios, padai atmušti, bet visa mūsų grupė laiminga. Kada Laima Pangonytė paklausė, kur vykstame – ar apsipirkti į prekybos centrą, ar žiūrėti toliau Romos įžymybes, visi kaip vienas pasirinko antrąjį variantą, kas gerokai nustebino visko mačiusią Laimą.


Na, apie sekmadienį, Šventų Velykų dieną, kalbėti vėl gi sudėtinga. Šimtatūkstantinė minia atėjo, kad dar kartą paliudytų Kristaus prisikėlimą. Jau iš vakaro būdami Vatikane, matėme, kaip yra ruošiamasi pagrindinėms pavasario iškilmėms – tvarkomos, gėlės, kunigai repetuoja ceremonijas, orkestrai marširuoja, akylai stebi apsaugos darbuotojai ir visos kitos saugumo tarnybos. Iškilmingos pamaldos įvyko. Mes buvome pakviesti gana arti altoriaus, matėme viską gerai savo akimis. Daug kas apsiašarojo nuo iškilmingumo ir susijaudinimo. Mūsų tautiniai kostiumai švietė, vėliava plazdėjo. Priėmėm Šventąją Komuniją. Vėliau fotografavomės su vienuolėmis, kardinolais. Ir kitais ceremonijos dalyviais. Didinga viskas, gražu, surepetuota. Popiežius Pranciškus mylimas labiau už buvusįjį Benediktą. Apie tai buvo kalbama. Visi prisimena Joną Paulių II- ąjį, jo įvestas tradicijas pasveikinti įvairiomis kalbomis tikinčiuosius, skatinti kiekvienos tautos savitumą. Tokių dalykų, gaila, nebeliko arba jie mąžta.

Po šventės Vatikane važiavome prie Tirėnų jūros švęsti Velykų. Pakrantėje daužėme, ridenome margučius, gurkšnojome Džiovanio įdėtą vyną, vyrai maudėsi jūroje. Tai bent Velykos, kai Tauragėje tuo metu snigo ir buvo labai žvarbu.
 
Kitą dieną laukė koncertas, vėl vykome autobusu ilgą kelią iki San Salvaro, pernakvojome vienuolyne, ryte surengėme repeticiją, pietavome su italais kartu, mugėje išsidėstėme savo atsivežtus suvenyrus, kuriais prekiavo koncerte nedalyvavusieji žmonės. Surengėme vykusį koncertą, pavaišinome italus atsivežta namine duona, skilandžiu, gėrimais, saldumynais. Šaunus šios parapijos kunigas, visa bendruomenės siela, paprašė vakarinių pamaldų metu pagiedoti per mišias giesmių. Pagiedojome „Linksma diena...“, o pabaigoje giesmė „Marija, Marija…“ sulaukė ovacijų bažnyčioje. Vėliau smagi vakarienė su lietuviškomis ir itališkomis dainomis, Tomo Bartušio armonika, Tomo Altaravičiaus akordeonas, skanūs valgiai, puikus vynas, net mano bičiuliui Alvydui, nuolat dejuojančiam dėl rūgšties skrandyje padidėjimo, nesukėlęs absoliučiai jokių negerų pasekmių. Koncertas įvertintas labai gerai, italams patiko viskas, ką mes darėme, ir matėsi, kad ne iš mandagumo jie taip sako.

Tą patį vakarą išvykome į labai tolimą kelią, naktį aplankėme neišpasakytai gražią Veroną, pabuvojome prie Džiuljetos balkonėlio. Važiavome į paskutinę ekskursiją: laukė laivas, Venecija ir nematytos Burano, Muranos salos. Jos unikalios. Matėme, kaip liejamas Venecijos stiklas, stebėjome įdomų procesą, aplankėme Šv. Morkaus aikštę ir išlipę iš laivo, sėdome autobusan – judame namopi. Vėl per Italiją, Austriją, Čekiją, kur laikė paskutinė nakvynė Brno. Ryte, per sniegu padengtą Lenkiją (apie 1200 km nuo Brno) balandžio 20 ryte 4 val. buvome Tauragėje.

Kelionės išlaidas iš dalies kompensavo savivaldybė, įteikusi gražią dovaną ansamblio 60-mečio proga. Dėkui už tai. Teko ir savų pinigų prisidėti vieną kitą šimtą eurų. Niekas dėl to nesigailėjo, priešingai – visi džiaugėsi puikiai sudarytu maršrutu, drausmingu, punktualiu, kultūringu jaunimu (šokėjais), viso kolektyvo susiklausymu. Vyko medikės, mūsų dainininkės, kurios buvo pasiruošusios bet kam padėti bet kokiu atveju. Ir padėjo. Puikūs ir paslaugūs, savo darbą išmanantys, kantrūs vairuotojai Egidijus ir Kęstutis verti pagarbos, Laimos Pangonytės erudicija, kalbų mokėjimas, ramybė ir humoras buvo geras pavyzdys jaunimui, o kiek jie pasisėmė – sunku pasakyti. Manau, kad labai daug. Ne dažnas žmogus jau ir subrendęs gali pasigirti matęs pasaulinius šedevrus, pabuvojęs tokiose garsiose pasaulio vietose. Ir nėra jokio reikalo viską čia sverti pinigais. Gerai rašė apie juos Akselis Muntė. Paskaitykite.               
   
 
   
 Eugenijus Šaltis   
     
      
      
      
     
         
 

       Kultūros

  rūmų   meno

Dainų ir šokių ansamblis      

Liaudiškų  šokių grupė

Liaudies teatras    

Vyrų choras

Vokalinis ansamblis            

Liaudiškų šokių kolektyvas

Mišrus choras 

Pučiamųjų instrumentų orkestras
Vokalinis ansamblis
Folkloro ansamblis
Bandonininkų ansamblis
Styginių ansamblis
 
 kolektyvai..
    Folkloro ansamblis.
.
    . ..
    . .
.

    .               

..
 .
.
 .
.
© Visos teisės saugomos. El. p. direktorius.tkc@gmail.com  Kopijuoti ir platinti www.taurageskc.lt skelbiamą informaciją be autorių sutikimo draudžiama.
Tauragės kultūros centras, Dariaus ir Girėno g. 3, LT 72212 Tauragė, tel./faks. (8 446) 62 034, el. p. direktorius.tkc@gmail.com 
Duomenys kaupiami ir saugomi Juridinių asmenų registre, kodas 188720746   
Sprendimas: Idamas. Naudojama Smart Web sistema.